O jeigu nebereikia daugiau valyti savo blokų?

Ilgus metus saviugdos ir dvasiniame pasaulyje mokėmės ieškoti, kas su mumis negerai.

Jeigu neturi pinigų – turi pinigų blokų, karma tokia arba davei neturto įžadus.

Jeigu bijai būti matoma – reikia gydyti vidinį vaiką ir atstūmimo traumą.

Jeigu nepradedi veiklos – kažkur giliai turbūt vis dar „nesijauti verta“.

Ir taip galima metų metus:

Gydyti vidinį vaiką.
Valyti blokus.
Perrašinėti įsitikinimus.
Paleidinėti praeitį.
Ieškoti, “kas kaltas”, kad galėtum paaiškinti, kodėl vis dar negyveni taip, kaip nori.

Bet galbūt verta ne ieškoti kaltų kažkur ten ir vis negalėti pradėti, kol nesusitvarkysi, o užduoti kitą klausimą:

O jeigu man nebereikia daugiau gydytis?

O jeigu problema ne tai, kad dar kažko „neišsivaliau“?

O jeigu pats nuolatinis savęs “taisymas” trukdo pereiti į kitą savo gyvenimo etapą?

Kai „darbas su savimi“ tampa tapatybe

Nenoriu teigti, kad terapija, darbas su traumomis ar savo vidinių procesų pažinimas nereikalingi.

Kartais jie labai naudingi.

Bet problema prasideda tada, kai dešimt metų dirbi su savimi ir vis yra, ką valyti, taisyti ir “gydyti”. Ne dėl to, kas dar neišsivaliusi. Todėl, kad valymasis tapo tavo įpročiu ir palaiko tavo seną “vis dar kažkas su manim negerai” tapatybę:

Aš esu ta, kuri dar gydosi.

Dar kažko nesupratau.
Dar kažko nepaleidau.
Dar turiu blokų.
Dar nesu pasiruošusi.
Dar reikia padirbėti su savimi.

Ir tada kiekvienas naujas iššūkis tampa įrodymu, kad reikia dar vienos praktikos, seanso ar blokų valymo.

Kiekviena baimė – įrodymas, kad dar nesi pasiruošusi.

Taip saviugda, kuri turėjo padėti tau išlaisvėti, gali tapti dar vienu prisirišimu ir priežastimi atidėti gyvenimą.

Ne kiekviena baimė reiškia, kad turi blokų

Dažnai kyla baimė todėl, kad darai tai, ko niekada nedarei.

Tik tiek.

Pirmą kartą pasakyti savo kainą gali būti nejauku.

Pirmą kartą viešai pasakyti „aš tuo užsiimu“ gali būti nedrąsu.

Pirmą kartą paprašyti pinigų už tai, ką anksčiau darei draugėms nemokamai, gali būti sunku.

Pirmą kartą išeiti iš profesinės tapatybės, kurioje gyvenai dvidešimt metų, ir pradėti kurti kažką savo – tuo labiau.

Bet diskomfortas nėra automatinis įrodymas, kad esi „užblokuota“.

Kartais diskomfortas tiesiog reiškia, kad sena tavo versija dar neturi patirties gyventi taip, kaip dabar naujai renkiesi gyventi.

Ir čia gali klausti:

„Ką dar turiu išsigydyti ar išsivalyti, kad pagaliau galėčiau tai padaryti?“

Arba:

„Kokį sprendimą šioje situacijoje priimtų ta mano versija, kuriai nebereikia laukti, kol baimė išnyks?“

Pirmas klausimas verčia atidėlioti, ieškoti problemų, uždaro.
Antras klausimas jau kuria visai kitą gyvenimo scenarijų.

Gal problema ne blokuose. Gal pasikeitė tavo tapatybės mastelis.

Intuityviojoje mentorystėje daug dėmesio skiriame tapatybei, iš kurios priimame sprendimus, atpažinimui.

Ne tam, kad susikurtume dar vieną gražesnę savo versiją ir pradėtume vaidinti, kad jau nieko nebijome.

O todėl, kad sprendimus visada priimame iš to, kuo save laikome.

Jeigu save laikau žmogumi, kuris dar nėra pasiruošęs, mano sprendimai tai patvirtins.

Dar vieni mokymai.
Dar mėnuo pasiruošimo.
Dar truputį padirbėsiu su savimi.

Jeigu save laikau žmogumi, kuris negali imti pinigų už dvasines paslaugas, aš nuleisiu kainą.

Dirbsiu nemokamai. Už auką. Arba „kainos nėra - duok kiek jauti“.

O paskui stebėsiuosi, kodėl iš savo pašaukimo negaliu išgyventi.

Bet galima pradėti rinktis ir kitaip.

Ne:

„Kai pagaliau išsigydysiu savo santykį su pinigais, tada galėsiu kelti kainas.“

O:

„Kokį sprendimą dabar priimtų žmogus, kuris nebesieja savo vertės su tuo, ar klientas sutiks su jo kaina?“

Ne:

„Kai išsigydysiu matomumo bloką, pradėsiu kalbėti viešai.“

O:

„Kaip šiandien elgtųsi žmogus, kuriam nereikia leidimo būti matomam?“

Ne todėl, kad problema stebuklingai išnyko.

O todėl, kad neleidi senai tapatybei vienai priiminėti sprendimų už tave.

„Bet juk aš vis dar tai jaučiu“

Taip.

Nauja tapatybė nereiškia, kad sena reakcija kitą rytą išgaruos.

Gali priimti kitokį sprendimą ir vis tiek jausti baimę.

Gali pakelti kainą ir jausti kaltę.

Gali pradėti savo veiklą ir vis dar pagalvoti: „Kas aš tokia, kad tai darau?“

Gali būti daug labiau pasitikinti savimi ir vieną dieną vėl suabejoti.

Nauja tapatybė nėra būsena, kurioje daugiau niekada nepatiri senų jausmų.

Čia svarbu ne bandyti atsikratyti sena tapatybe, o nepaisant to, ką ji tau sakys, žinoti, kad galutinis sprendimas priklauso tau.

Baimė gali būti tavo automobilyje.

Bet jai nebūtina leisti vairuoti.

Šešėlio nereikia atsikratyti

Pereiti į naują tapatybę nereiškia užsimerkti prieš tas savo dalis, kurios bijo, abejoja, pavydi, kontroliuoja, slepiasi ar vis dar gyvena pagal senus modelius.

Intuityviojoje mentorystėje naudoju šešėlio metaforą pagal Genų Raktų (Gene Keys) sampratą.

Šešėlis čia nėra blogoji tavo dalis, kurią reikia išrauti, išvalyti ar nugalėti. Tai tavo dalis, kuri tam tikromis aplinkybėmis ima veikti iš baimės, gynybos ar senų automatinių modelių. Kad ir koks “tamsus” tavo šešėlis tau atrodytų - jis visada linki tau gero. Tai tavo vidinis apsaugos mechanizmas. Tik kartais jis būna per daug įsijautęs į tavo apsauginio vaidmenį ir jau pradeda nebe padėti, o riboti tavo laisvę.

Klausimas neturėtų būti:

„Kaip man pagaliau atsikratyti savo šešėlio?“

Klausimas:

„Kas šiuo metu vadovauja paradui?“

Šešėlis ar mano sąmoningoji dalis? Su kuria savo dalimi dabar tapatinuosi?

Jeigu savo šešėlio neatpažįsti, nereiškia, kad jo nėra. Tiesiog taip stipriai su juo susitapatinai, kad jo nebematai. Būtent tada jis lengviausiai pradeda priiminėti sprendimus už tave.

Tu gali nuoširdžiai manyti, kad „tiesiog dar ne laikas“ pradėti veiklą, nors iš tikrųjų sprendimą priima baimė būti matomai.

Gali sakyti, kad „pinigai man nesvarbūs“, nors po tuo slepiasi baimė įvardyti savo kainą ir būti atstumtai.

Gali vėl nusipirkti dar vienus sąmoningumo mokymus, nes „viduje pajutai, kad reikia“, nors iš tiesų suveikė sena tapatybė, kuri jaučiasi saugi tol, kol mokosi, bet ne tada, kai reikia pradėti veikti.

Todėl šešėlį pažinti naudinga. Bet ne tam, kad galėtum juo atsikratyti.

Jis reikalingas tam, kad galėtum tikslingiau pasirinkti.

Atpažinti:

Aha. Šitą savo dalį aš pažįstu. Žinau, ko ji bijo. Žinau, kaip ji paprastai elgiasi. Ir šį kartą jai nebūtina priimti sprendimo.

Intuityviojoje mentorystėje tai vadiname šešėlio integracija.

Ne kovojant su savimi. Ne dar kartą valantis. Ne bandant visą laiką būti „aukštoje vibracijoje“.

O gebant atpažinti skirtingas savo dalis, jų veikimo modelius, ir sąmoningai rinktis, kuriai iš jų šiandien atiduodi vairą.

Daugiau apie Tapatybes

Iš renginio “Darai viską “teisingai” - bet rezultatas ir pajamos nestabilūs?” https://www.youtube.com/watch?v=WdhNsgmn6A4

Jeigu nori geriau suprasti savo tapatybes - pirminė konsultacija nemokama:

https://zanetajura.perkurksave.lt/registruotis-konsultacijai

Visi blogo įrašai:

https://zanetajura.perkurksave.lt/naujoji-paradigma-blogas

Žaneta Jūra | Akademija PERKURK SAVE
Intuityvioji mentorystė versle - nuo vidinio vedimo iki realios veiklos.