Kodėl vieni auga, o kiti sukasi rate?

Kodėl vieni žmonės iš tikrųjų auga, o kiti metai iš metų sukasi tame pačiame rate?

Ne todėl, kad vieniems duota daugiau talento. Ir ne todėl, kad kitiems labiau sekasi. Dažnai atsakymas daug paprastesnis: ar tavo vizija ir tavo realybė juda ta pačia kryptimi. Nes gali labai aiškiai žinoti, ko nori, bet viena tavo dalis gali eiti pirmyn, o kita - nuolat grąžinti atgal į tai, kas pažįstama, jau išbandyta ir todėl atrodo saugu.

Apie tai kalbėjomės su Agne naujausiame podcast'o (tinklalaidės) epizode - jei nematei, gali peržiūrėti čia:

Pradėjome nuo vienos knygos ir vienos minties, kuri Agnei labai patiko, kad verslas nėra vien apie pinigus. Jis apie tai, kaip svajones paversti realybe - tiek savo, tiek kitų žmonių.

Bet aš, kaip visada, nenoriu rinktis tarp „arba-arba“. Mano supratimu:

Verslas yra IR apie prasmę, IR apie pinigus. IR apie viziją, IR apie realybę.

Nes vien tik graži vizija sąskaitų neapmoka. O vien tik pinigai labai greitai net gražiausias vizijas gali paversti nuobodžia veikla arba įtraukti į “žiurkių lenktynes”.

Kad jau prakalbome apie pinigus, pažiūrėkime, kaip jie žaidžia mums augant.

Kai „ačiū“ nebeužtenka

Pradžioje savo veiklos dažnai mums iš tiesų nereikia daug. Turime idėją. Jaučiame, kad norime kažką sukurti. Norime padėti. Norime daryti tai, kas mums prasminga. Ir šiame etape mums dažnai užtenka, kad žmonės mus pastebėtų, pagirtų, pasakytų: „ačiū, tu man labai padėjai, kaip gerai, kad tu esi”. Ir tau nuo to gera. Ir tu nori būti gera ir toliau.

Bet laikui einant, tavo kompetencija auga, tu pradedi daugiau duoti. Skiri daugiau laiko, energijos, patirties, dėmesio. Atsakomybės daugėja. Ir vien būti “gera” ir tenkintis „ačiū“ jau neužtenka - tai pasidaro per mažas atlygis už tai, ką atiduodi.

Ir tai nereiškia, kad “pinigai tave sugadino” ir tapai mažiau dvasinga, mažiau dosni ar sumaterialėjai. Pinigai apskritai neturi galios nieko sugadinti. Jie tik padaugina tai, kas tu jau esi.

Keičiantis tapatybės masteliui, tiesiog išaugi iš senų savo veikimo modelių.

Tai kaip su transporto priemone. Jei pradžioje užtekdavo dviračio, tai dabar jau laikas persėsti į automobilį. Ne todėl, kad “sugedai”. Todėl, kad išaugai. Ir tavo naujų poreikių dviratis jau nebepajėgus patenkinti. Tau reikia kitos transporto priemonės.

Dvigalvis drakonas

Pokalbio metu su Agne prisijuokavom iki vaizdinio, kuris, mano galva, labai tiksliai paaiškina, kodėl žmonės kartais taip ilgai stovi vietoje ir jaučiasi užstrigę. Aš tai pavadinau dvigalvio drakono sindromu. Kai viena galva yra tavo vizija. Ta dalis tavęs, kuri mato toliau. Kuri jaučia potencialą. Kuri žino, kad galima gyventi, dirbti, kurti kitaip. Kita galva - tavo dabartinė tapatybė. Tavo žmogiškos smegenys, patirtys, baimės, įpročiai, senos išvados apie save ir gyvenimą. Visa tai, ką išmokai per savo gyvenimą. Ir abi šitos galvos yra tavo. Problema atsiranda tada, kai jos tempia į skirtingas puses.

Viena sako:„Aš matau daugiau.“
Kita: „Palauk, o kas bus, jeigu nepavyks?“

Viena mato naują gyvenimo mastelį.
Kita vis dar bando apsaugoti senąjį.

Ir tada žmogus juda pirmyn, grįžta atgal, vėl užsidega, vėl sustoja. Ir tampo save pirmyn-atgal, kaip tą virvę. Ir tada ima erzelis - tu tiek visko darai, tai kodėl niekas neveikia, tu vis stovi vietoje.

Nors iš tikrųjų veikia. Tiesiog abi tavo “galvos” nesutaria dėl vienos krypties.
Pirmoji “galva” - vizija - visada rodo kryptį. Klausimas tik, kiek ilgai jai priešinsiesi su savo senaja tapatybe.

Kodėl kūnas taip priešinasi naujam?

Smegenims naujumas kainuoja energiją. Ten, kur viskas pažįstama, jos gali veikti beveik automatiškai. O naujoje teritorijoje autopilotas dar nesusiformavęs. Ir todėl natūraliai reikia daugiau dėmesio, daugiau sprendimų, daugiau energijos.

Todėl susidūrus su kažkuo nauju, pirmas signalas dažnai būna: „Nenoriu.“ „Ne dabar.“ „Reikia dar pagalvoti.“ Ir mes labai greitai šitą signalą suskumbame interpretuojame kaip ženklą, kad kryptis neteisinga. Kad čia ne man. Ne mano kelias.

Nebūtinai.

Kartais tai tiesiog reiškia, kad tavo sistema dar nemoka gyventi tame naujame lygyje. Ypač jeigu praeityje augimas buvo susijęs su pervargimu, spaudimu ar savęs nuvarymu iki išsekimo.

Tada kūnas gali labai logiškai sakyti: „Aš jau žinau, kuo tai baigsis. Nedarykim.“

Todėl savęs stūmimas per jėgą nėra išeitis.
Kaip ir nėra išeitis kiekvieną pasipriešinimą paversti „ženklu“ to nedaryti.

Svarbu išmokti atskirti: čia tikrai ne mano kryptis nuo čia mano kryptis, bet mano sena sistema dar bijo čia eiti.

Struktūra nėra kalėjimas

Žmonės, kurie vertina laisvę ir kūrybiškumą, dažnai įsivaizduoja, kad struktūra juos suvaržys. Kad disciplina nužudys spontaniškumą. O planas atims laisvę ir įkiš į rėmus.

Kažkada ir aš taip mąsčiau.
Dabar matau priešingai: Gera struktūra ne uždeda naštą. Ji ją nuima.

Ji padeda nenusivaryti ir neperdegti. Leidžia protui nurimti - nes jam nereikia kiekvieną dieną iš naujo spręsti, ką dabar daryti. Padeda išlaikyti kryptį net tada, kai “nėra įkvėpimo”.

Struktūra. Patogus ritmas. Nuoseklumas.

Matau, kad veikloje visa tai labai svarbu. Nes mes dažnai ieškome laisvės, nors iš tikrųjų mums trūksta ne laisvės. Mums trūksta atramos. Struktūra ir aiškus ritmas ją suteikia.

Informacijos daug. Sistemos nėra.

Dar vienas dalykas, kuris dažniausiai niekur nenuveda - mokymasis mozaikos principu. Šiek tiek čia. Šiek tiek ten. Vieną savaitę paseksiu vieną mentorių. Kitą - paklausysiu kito mokymų. Čia paskaitysiu apie pinigus. Ten pažiūrėsiu apie verslą. Dar kitur apie marketingą.

Ir atrodo, kad daug mokaisi, daug žinai. Bet išjudėti taip ir nepavyksta.
Nes informacijos kiekis nėra tas pats, kas gebėjimas tai pritaikyti konkrečioje veikloje.

Žinojimas nėra integracija.

Žinios be sisytemos - chaosas.
Galvoje. Versle. Gyvenime.

Kai nėra sistemos, labai lengva tapti žmogumi, kuris žino daug, bet vis dar nežino, ką su tuo visu žinojimu daryti.
Todėl augimui reikia ne dar vienos informacijos porcijos.
Reikia vienos krypties. Vienos struktūros. Vieno proceso - kuriame ne tik sužinai, bet ir pereini į kitą savo veikimo lygį.

Ir čia dažnai reikia ne dar daugiau mokytis, o atmokti tai, ką iš visur prisirankiojai.

Reikia ar noriu?

Galiausiai grįžkime prie vieno paprasto klausimo:
Ar aš tai darau todėl, kad reikia, ar todėl, kad noriu?

„Noriu“ nereiškia, kad kiekvieną dieną turi būti smagu. Augimas retai primena pramogą. Raumuo irgi neauga be pasipriešinimo.
Klausimas ne, ar bus sunku.
Klausimas - kam tu renkiesi į tai žiūrėti per sunkumą?

Kai susikuri sau patogų ritmą, turi struktūrą, žinai procesą ir supranti, kam tai reikalinga - tada abi tavo „drakono galvos“ pradeda judėti viena kryptimi.

Tavo vizija mato toliau. Tavo dabartinė tapatybė mokosi ją pasivyti. Ir būtent iš to gimsta tai, ką dažnai vadiname tėkme.

Tai nereiškia, kad su tėkme viskas lengva.
Tai reiškia, kad nebesiplėšai į skirtingas puses.

Aplinkui vis tiek visada bus naujų idėjų. Kitų žmonių nuomonių. Naujų metodų. Naujų galimybių. Bet jeigu žinai savo kryptį, nebereikia kiekvieną kartą sukti paskui kiekvieną naują “blizgutį”. Tu gali juos pamatyti, bet važiuoti toliau.

Todėl klausimas nėra: „Gal tai ne mano kryptis, kad taip sunku?“
Geresnis klausimas: „Kur aš jau žinau kryptį, bet vis dar grįžtu į seną savo tapatybės mastelį?“

Nes galbūt iš užsisukusio rato išeinama ne kaskart atrandant naują kelią.
Galbūt iš rato išeinama tada, kai pagaliau nebegrįžti atgal.

Jeigu jauti, kad ir Tavo viena dalis mato daugiau, bet kita vis dar tempia atgal, ir jau pavargai nuolat pradėti iš naujo - galbūt laikas iš to rato išeiti.

Čia rasi nuorodą į pirminę konsultaciją: https://zanetajura.perkurksave.lt/registruotis-konsultacijai

Žaneta Jūra | Intuityvioji mentorystė versle

Verslas prasideda ne nuo strategijos, o nuo kito tapatybės mastelio.