Čenelingas: kas iš tiesų kalba, kai gauni „žinutę iš aukščiau“?

Čenelingas dažnai pristatomas labai paprastai:

Žmogus “tampa kanalu”, o per jį pradeda kalbėti kažkas kitas - aukštesnė sąmonė, vedlys, angelas, žmogus išėjęs “anapilin”, pakylėtas valdovas, kolektyvinė sąmonė ar kita “subtilaus pasaulio” esybė.

Tada atsiranda čenelingo procesas: “žinutės iš subtiliojo pasaulio” perdavimas.

Ir čia, mano manymu, prasideda įdomiausia ir slidžiausia dalis.

Ne tiek dėl klausimo, iš kur tiksliai atėjo žinutė, o kiek dėl klausimo: ką mes darome su tuo, ką gavome?

Nes net jeigu žmogus iš tiesų patiria informaciją kaip ateinančią „iš kažkur“, ji vis tiek pasiekia mus per žmogų.

Per jo sąmonę.
Per jo kūną.
Per jo patirtį.
Per jo įsitikinimus.
Per jo žodyną.
Per jo suvokimo ribas.

Kitaip tariant - per žmogišką filtrą.

Ir tai keičia labai daug.

Čenelingas nėra tiesioginis ryšys su absoliučia tiesa

Įsivaizduok, kad iš to paties subtilaus šaltinio informaciją gauna dešimt žmonių.

Ar visi dešimt ją perduotų vienodai?

Vargu.

Vienas kalbėtų apie angelus.
Kitas - apie energijas.
Trečias – apie sąmonės lauką.
Ketvirtas galbūt apskritai nenaudotų jokios dvasinės terminologijos.

Šaltinis tas pats. Jos perteikimas kiekvienu atveju kitoks.

Kodėl?

Todėl, kad žmogus nėra skaidrus krištolas, per kurį informacija tiesiog praeina nepakitusi.

Jis ją “išpakuoja” - interpretuoja.

Todėl, jei žmogų laikytume viena sąmone, subtilią esybę - kita sąmone, tai jų abiejų sąveikos rezultate susiformuoja trečia sąmonė - abiejų miksas.

Todėl net jeigu priimame galimybę, kad čenelingo metu žmogus gauna informaciją ne vien iš savo įprasto racionalaus proto, tai dar nereiškia, kad kiekvienas gautas sakinys yra absoliuti tiesa.

Tai yra labai svarbus skirtumas. Nes Informacija gali būti vertinga ir nebūti absoliuti.

O jeigu čia kalba ne „kažkas iš ten“?

Ir čia atsiranda dar viena galimybė.

Tai, ką žmogus vadina čenelingu, psichologiniu požiūriu galima aiškinti ir kaip prieigą prie kitokio informacijos apdorojimo būdo - asociacijų, pasąmoninių procesų, intuicijos, sukauptos patirties, emocinių ir kūniškų signalų.

Žmogus gali žinoti daugiau, negu tuo metu sąmoningai suvokia žinantis. Čia kaip “johari lango” efektas - kai ir tu nežinai, ir kitas nežino, bet nepaisant to, tai egzistuoja.
Ir kai ši informacija pasiekia sąmonę ne įprasto loginio mąstymo forma, ji gali būti išgyvenama kaip:

„Aš nežinau, iš kur tai žinau.“

Arba:

„Man tiesiog atėjo žinutė.“

Dvasinėje tradicijoje galime tai vadinti čenelingu.
Tuo tarpu psichologijoje linkstama ieškoti kitokio paaiškinimo.

Tai nebūtinai reiškia, kad viena pusė privalo sunaikinti kitą.

Kartais mums tiesiog neužtenka žinių, kad galėtume užtikrintai pasakyti, kas tiksliai vyksta žmogaus sąmonėje tokios patirties metu.

Pavojingiausia prasideda tada, kai “žinutė iš aukščiau” tampa autoritetu

Čia atsiranda pats įdomumas. Žmogus gauna informaciją ir pagalvoja:

„Jeigu tai atėjo per čenelingą, vadinasi, tai tiesa.“

Štai čia aš stabdyčiau. Nes šaltinis, kuriam priskiriame informaciją, neturėtų automatiškai tapti jos teisingumo garantija.

Net jeigu žmogus sako:

• „Man perdavė mano vedlys.“

• „Gavau žinutę iš aukštesnės sąmonės.“

• „Tai gavau iš Akashos kronikų.“

• „Tai buvo mano angelo balsas.“

• „Tai buvo Visatos žinutė.“

Vis tiek lieka vienas labai paprastas klausimas: o ar tu be menkiausios abejonės gali garantuoti, kad tai tiesa - kaip tu žinai?

Ne kaip tu žinai, kad tu tai gavai. Patirtis visada atrodo tikra.
O kaip tu žinai, kad tavo gauta interpretacija yra tiesa?

Tai du skirtingi dalykai.

Todėl čenelinge man svarbiausias tampa ne šaltinis, o žmogus

Aš nemanau, kad turime aklai tikėti nei čenelingu, nei jo neigti.

Daug įdomiau išmokti atskirti:

Ką aš patyriau, ką aš supratau ir ką aš iš to nusprendžiau.

Pavyzdžiui:

• „Gavau labai aiškų vaizdinį.“ - Tai - patirtis.

• „Man pasirodė, kad tai yra mano dvasinio vedlio žinutė.“ Tai - interpretacija.

• „Todėl turiu mesti darbą.“ Tai jau - sprendimas.

Ir kuo sąmoningiau atskiriame šiuos tris sluoksnius, tuo mažesnė tikimybė, kad savo interpretaciją paversime absoliučia tiesa.

O kaip tada atpažinti, kas yra „mano tiesa“?

Ne kiekviena mintis, kuri ateina tyliai, yra intuicija. Ne kiekvienas stiprus pojūtis yra ženklas. Ne kiekviena graži žinutė yra iš aukštesnio šaltinio. Ir ne kiekviena abejonė reiškia, kad „žemas dažnis“.

Todėl man čia labai svarbu viena: ne atiduoti savo autoritetą žinutei, o pasiimti jį atgal sau.

Gali išgirsti čenelingo žinutę. Gali perskaityti žmogaus interpretaciją. Gali gauti informaciją meditacijoje. Gali net pajusti, kad kažkas tave labai stipriai veda.
Bet po viso to lieka žmogus, kuris turi su tuo gyventi.

Tai Tu. Tu priimsi sprendimą. Tu pajusi jo pasekmes. Tu gyvensi savo gyvenimą.

Todėl galutinis klausimas nėra: „Kas man tai pasakė?“

Daug svarbiau savęs paklausti: „Ar tai, ką gavau, iš tiesų atitinka mane, mano patirtį, mano realybę ir tai, ką pati atpažįstu kaip tiesą?“

Čenelingas gali būti įrankis. Bet ne autoritetas

Man toks santykis su čenelingu yra daug brandesnis.
Ne aklas tikėjimas. Ne automatinis neigimas.
O smalsumas. Gebėjimas priimti informaciją ir kartu išlaikyti kritinį mąstymą. Gebėjimas pasakyti: „Įdomu. Pažiūrėsiu.“
O ne: „Man taip pasakė, tai dabar taip ir daryk.“

Nes net jeigu egzistuoja kažkas už mūsų įprasto suvokimo ribų, mes vis tiek susiduriame su tuo per žmogišką sąmonę. O žmogaus sąmonė nėra absoliučios tiesos perdavimo aparatas.

Ji yra filtras.

Todėl kuo labiau gilinamės į vidinį pasaulį, tuo svarbiau ne susirasti dar vieną autoritetą, kuriuo galėtume tikėti.

O išmokti pačiam atpažinti tiesą. Kuri, beje, gali būti tiesa tau, bet nebūtinai tiesa ir kitiems.

Ne todėl, kad niekuo nebegalima tikėti. O todėl, kad tavo gyvenimo vairas vis tiek turi likti tavo rankose.